Džentelmeną išduoda ne tik išvaizda: preciziškai suderinti kostiumai, rafinuotas kvapas, galantiška laikysena. Ne. Džentelmenas kiekvienoje moteryje atranda damą. Žino, koks gestas, žodis, žvilgsnis pabudins Dievo apleistą moteriškumą, seksualumą, geidulį. Žodžiu, pavojingas kaip narkotikas. Tik supraskit teisingai – moteris įsimyli ne džentelmeną, bet save jam esant šalia. Klimpau ir aš į šį liūną.

2016 balandis

Buvo penktadienis. Miesto grindiniu skubėjo nuotykiams pasiruošę jaunuoliai, o aš vėlavau į savo meilės žaidimą. Ne šiaip sau vėlavau. Bet ir ne dėl to, kad moteris. Vėlavau, nes džentelmenas X su manim žaidė lėlių teatrą. Viskas vykdavo taip, kaip norėjo jis. „Bet tik ne šįkart“ – pasakiau sau.

Buto durys buvo atrakintos, skambėjo klasika. Bethoveną keitė Šopenas, o iš virtuvės sklido malonūs kvapai. Pirmąkart susitikimas priminė romantišką pasimatymą. Jo žvilgsnis vėl pavogė mano žodžius, tačiau jis žinojo, kad taurė vyno man visuomet padeda atsikratyti drovumo – netrukus jo kaklas ir lūpos pasidengė vyšnių spalvos lūpų dažais:

– Nuspalvinai. Galėtum pakabinti Luvre, – primerkė akį mano džentelmenas.

– Paryžius įsimylėjėliams, tu ten nepritapsi, – ištariau.

– Šiandien tu kandi.

– O tu gamini. Kas toliau?

– Šiandien sprendi tu.

Vos spėjau pasijusti valdoma, jis perleido vadžias man. Suprato tiksliai kaip laikrodis. Bet žodžiai mažai ką reiškė. Mačiau jo žvilgsnį, įtemptas rankas, vos pastebimai surauktą kaktą. Mačiau, ką jis nori su manim padaryti, ir pergalingai pasakiau:

– Šiandien su tavim nemiegosiu.

Jo veidas kaipmat persimainė. „Tik netark mano vardo“ – kartojau mintyse. Supraskit, kai džentelmenas ištaria moters vardą, jis suskamba kitaip – visi demonai vėl pradeda šokti.

– Austėja…

– Šūdas. Ir vėl.