Gruodžio naktys man visos kaip Naujųjų išvakarės. Mažiau padorios. Labiau svaiginančios. Sunkiau prisimenamos, bet neužmirštamos. Ant lūpų mažiau dažų, daugiau putojančio. Muzika garsesnė nei mintys. Bučinių daugiau nei žodžių.

Gruodžio 31 d.

Neskubėdama rinkausi suknelę ir batelius. Nuoga nugara, stalčiuj palikta liemenėlė, sodri vyšnia ant lūpų gruodžio taisyklė. Neplanavau vakaro eigos, leidau sau sprendimus priimti paskutinėmis akimirkomis. Žinojau, kad Laurynas lauks Stebukluose su draugais nuo aštuonių. Mudu vis dar nelaikėme vienas kito pora, vis dar žaidėme žaidimus ir bandėme vienas kitą.

Restorane buvau 20:10. Taurės tuštėjo greičiau nei ėjo laikas. Visiems šiek tiek apsvaigus, pakilau nuo stalo link tualeto. Laurynas sugriebė ranką ir sušnibždėjo:

– Kelnaites palik tualete.

Šis vakaras juda gera linkme, pagalvojau, ir grįžau vilkėdama tik suknele. Vos prisėdus ir suvilgius lūpas dar viena taure putojančio, Lauryno rankos pradėjo glostyti šlaunis. Iš pradžių švelniai, bet vis šiurkščiau. Tikriausiai mano kūnas nesąmoningai sakė, jog nesu nusiteikusi švelniai.

Šnekučiavomės ir juokėmės su visais lyg niekur nieko, kol ranka nuslydo po suknele. Iš netikėtumo aiktelėjau. Ieva, sėdėjusi priešais, pasilenkė pakelti gulinčios šakutės. Kai atsisėdo atgal prie stalo, negalėjo nuslėpti šypsenos. O Laurynas negalėjo sustabdyti rankų. Vis sunkiau išsėdėjau kėdėje ir nerangiai judėjau, bandydama nuslėpti artėjantį orgazmą. Ieva garsiai leptelėjo:

– Austėja, labai įraudai, gal šiek tiek per karšta?

– Atšilo taurė, gal gautum ledukų?

– Nemanau, kad ledukai padės, šyptelėjo.

– Verta pamėginti, iš už nugaros ranką su kibirėliu ledukų ištiesė labai pažįstamas balsas. Šiek tiek vėluoju, atleiskit.

– Na, pagaliau, ir koks iš tavęs džentelmenas… Susipažinkit tai Aistis,  pristatė Ieva.

– Man labai malonu. Ilgai teko vėsinti šampaną, žiūrėdamas į mane tarė Aistis. Austėja, taip? Manau, jog šis skirtas jums.

– Ačiū. Dar šiek tiek ir būtumėt pavėlavęs.

– Laukiau iki paskutinės akimirkos, kad būčiau pačiu laiku, kandžiai šyptelėjo ir atsisėdo šalia.

Sutrikau supratusi, kad buvom prigauti ne tik Ievos. Bet dar labiau sutrikau, pamačiusi nepažįstamąjį. Aistį. Tą patį senąjį džentelmeną, drumsčiantį gyvenimą jau kelerius metus, ir kaip visada netikėtai. Jam nėra raudonos šviesos. Ateina kada panorėjęs. Išeina lygiai taip pat. Tiksliai it laikrodis įsibrauna, kai tik kažkas kitas ima veržtis į mano širdį. Taip ir šįsyk negalėjo neįsikišti tarp manęs ir Lauryno. O man galvoje sukosi tik viena mintis: „Ar gali šis vakaras tapti dar įdomesniu?

Kol Laurynas pildė visiems taures, Aistis man slapčia ištiesė sugniaužtą delną:

– Esu tikras, kad šios tavo. Atpažinau vos pamatęs.

Žinoma, tai buvo mano kelnaitės, kurias palikau tualete:

– Ir ką aš be tavęs daryčiau.

Kaip sutiksi, tokie ir bus, sako apie Naujuosius. Nekantrauju. Charles Bukowski rašė, kad pragaras skirtas vienišiems. Atleisk man tas, kurs esi viršuje, bet šis pragaras kol kas it dovana.