2016 lapkritis

Vasarą prasidėję romanai neužsitęsia, o ypač tie, apie kuriuos gali papasakoti tik žvaigždžių apšviestos Nidos kopos. Jie – tie gaivūs oro gurkšniai, gelbstintys nuo mieste likusių neužbaigtų istorijų – romanų, kurie baigiasi devyniasdešimt trečiame puslapyje, bet dar du šimtus vilkinami norint atiduoti duoklę skaitytojui.

Palikau Lauryną Nidoje po savaitės godžių glamonių ir dvikovų sujauktoje lovoje neatsisveikinusi. Susikroviau kuprinę ir palikau raštelį: “Kai pritrūksi vasaros, susirask mane”. Pabėgau nuo klausimo “tai kas toliau?”, atimančio visą romano grožį ir per greitai sprendžiančio ateinančio rudens likimą. Grįžau į Vilnių su pavasariu širdyje, atrodė, kad pasisotinau meile bent iki žiemos. Vis dar jaučiausi virpinama it mandolinos styga – prisiminimų užteko poros savaičių žaidimams su savimi, tačiau su kiekviena diena alkis augo vis labiau, tik šįkart jo negalėjo numalšinti nei senasis džentelmenas, nei žavingų nepažįstamųjų žvilgsniai, godžiai glostantys kojas. Su Laurynu viskas buvo kitaip, nesijaučiau tik jo nuotykiu ar trumpu pabėgimu nuo šeimoje tvyrančios rutinos.

Pirmąją lapkričio savaitę sulaukiau skambučio:
– Man trūksta vasaros. Aš tavo mieste, Austėja.
– Ilgai užtrukai.
– O tu greit pabėgai ir dar raštelį palikai be numerio. Tave rasti ne taip paprasta.
– Lygiosios?
– Beveik. Jau praleidome atsisveikinimą ir dar nebuvome pasimatyme. Gal bent pastarąjį susigrąžinkim?
– Tai aštuntą?
– Champagneria?
– Ar ne per gerai mane pažįsti vos po savaitės?
– Dar ne, bet esu pasiryžęs išstudijuoti.

Negalėjau nuslėpti šypsenos, pamačiusi jį laukiantį prie staliuko su šampanu. Skruostus padengė raudonis lyg būčiau pirmame mokyklos pasimatyme. Nepastebėjau, kaip praėjo keturios valandos besikalbant, nejučiomis po staliuku susiliečiant kojoms. Prieš išeinant, jis link manęs pastūmėjo servetėlę su užrašu “¿Puedo besarte? Estoy esperando toda la noche”.
– Ką tai reiškia?
– Nebūtina visko žinoti, Austėja. Tau tereikia atsakyti “sí o no”.
– S… – nė nespėjau iki galo ištarti, o jau skendau Lauryno lūpose, kol mūsų nepertraukė pažįstamas balsas:
– Labas vakaras, Austėja.

Tai buvo džentelmenas.