Sausis, Vilniaus senamiestis, 2016

Šaltis skverbiasi pro odą lyg kas peilius galastų tarp šonkaulių. Po paltu tik šilkinė suknelė. Tyčia pamiršau užsisegti liemenėlę. Šįvakar neturiu kantrybės laukti. Dar pusvalandis iki devintos valandos, o aš jaučiu kaip po dar dviejų suknelė nuslys ant medinių Mindaugo gatvės buto grindų.

Artėjant žingsnius ima lydėti abejonės. Akys ieško atsakymo įšalusiame Gedimino prospekto grindinyje. Prieinu Dramos teatro mūzas, aukštai iškeltomis galvomis – vilniečiai joms po kojomis. Pakeliu savąją ir aš, mano Vilniaus mūzos. Šįvakar nubudo mano vilkai. Šaukia „greičiau“. Po ilgų mėnesių atstumas iki jo jau mažesnis nei pusvalandis.

Pačią pirmą dieną pasirodęs staiga, džentelmenas X kaskart sugrįžta taip pat netikėtai. Kaip ir skambutis šįvakar: „Susitikim. Kur visada.“ O aš nuo pat pirmos dienos stengiuosi slėpti silpnumą apsiklodama šerkšnu. Taip pat naiviai kaip 2014 rudenį.

Devinta valanda. Šerkšnas krinta vos jo švelnios rankos pradeda tapyti nuodėmes ant apnuogintos mano nugaros. Džentelmenas X – žaidimas, kurį vėl pralaimėsiu. Pirmasis, kurio taisyklių neišmokstu žaisti.

Priešistorė

Jis buvo labai atkaklus. Kristupas – pirma ir paskutinė tyra meilė. Leidausi jo prijaukinama ir žaidžiau pagal taisykles. Mylėjau ir sakiau tai, ėjau į teatrą ir vakarieniavau su jo tėvais, kalbėjausi apie istoriją, vilkėjau gražiomis suknelėmis pasimatymuose, mylėjausi po konfliktų, savaitgaliais gaminau pusryčius ir leidau laiką kartu su jo draugais. Išmokau meilės, bet dar geriau išmokau ją žaisti. Žinojau, kada pasiduoti ir kaip laimėti. Bet 2014 rudens vėjas šlamėjo, kad tyra meilė ne mano žaidimas. Reikėjo jį baigti.

Ir lyg tyčia tyras dienas nuplovė šiltas rugsėjo lietus – džentelmenas X. Jo atomai paėmė į nelaisvę manuosius. Rankomis užkariavo kiekvieną kvadratinį centimetrą mano odos. Medžiai metė lapus, o aš tą rudenį mečiau tyrą skraistę. Iki pavasario, kuris vis dar neatėjo. Bet tai per intymi istorija, kad būtų papasakota išsyk.